Petankėje egzistuoja paprasta tiesa: kuo geriau primeti ir išmuši, tuo didesnė tikimybė laimėti. Tačiau petankėje vien technikos neužtenka. Galima būti puikiu primetėju, labai taikliu išmušėju ir mokėti atlikti įvairiausius metimus, bet jeigu nežinai, kada kokį sprendimą pasirinkti, dalis techninio pranašumo paprasčiausiai prarandama.
Todėl vienas svarbiausių petankės įgūdžių yra gebėjimas priimti gerus sprendimus.
Stiprus žaidėjas prieš mesdamas rutulį galvoja ne tik: „Ar galiu atlikti šį metimą?“. Jis pirmiausia klausia: „Koks metimas šioje situacijoje suteikia mano komandai didžiausią tikimybę laimėti setą?“
Tai du visiškai skirtingi klausimai.
Rutuliai yra resursas
Viena dažniausių taktinių klaidų – žiūrėti tik į tai, kas šiuo metu turi tašką. Ne mažiau svarbu skaičiuoti likusius rutulius.
Įsivaizduokime situaciją:
Varžovai turi 5 rutulius, mes – tik 2. Taškas priklauso varžovams, tačiau prie kašaneto sekantys du rutuliai yra mūsų. Instinktyvus sprendimas galėtų būti primetimas – juk rutulių turime gerokai mažiau, bet išmušimas tam tikroje situacijoje gali būti daug geresnis taktinis sprendimas. Jeigu išmušimas pavyksta – situacija apsiverčia. Vietoj priešininkų vieno taško atsiranda mūsų du ar net trys taškai, jei rutulys po mušimo liko.
Varžovai vis dar turi penkis rutulius, tačiau dabar jie nebegali jų naudoti laisvai. Pirmiausia reikia išmesti rutulius tam, kad susigrąžintų tašką.
Vienas primetimas gali nepavykti, tada tenka mesti antrą. Atsiranda spaudimas. Mušimo atveju net ir pataikius į vieną rutulį, vis tiek lieka mūsų dar vienas ar du taškai.
Todėl skaičiuoti reikia ne tik likusius rutulius, bet ir jų taktinę vertę. Kartais penki varžovų rutuliai yra milžiniškas pranašumas. Kartais tie patys penki rutuliai tampa penkiomis problemomis, kurias varžovai dar turi išspręsti.
Viena naudingiausių taktinių taisyklių petankėje – priversk varžovą mesti rutulius.
Jeigu gali sukurti situaciją, kurioje varžovui reikia dviejų ar trijų rutulių vien tam, kad susigrąžintų vieną tašką, tu jau laimi mažą taktinę kovą. Kuo daugiau rutulių varžovas priverstas mesti, tuo daugiau galimybių jam suklysti.
Aikštelę reikia ne tik perskaityti – ją reikia išnaudoti
Aikštelės skaitymas nėra vien tinkamos vietos rutuliui nusileisti suradimas. Reikia klausti: Kur aikštelė sunkiausia? Kur ji labiausiai nuspėjama? Kur yra nuolydis? Kas vyksta už kašaneto? Kur yra akmenys? Kur rutulys gali netikėtai pakeisti kryptį? Kur yra užribio linija?
Ir svarbiausia: kokį metimą šioje vietoje norėtų atlikti varžovas?
Jeigu varžovas puikiai meta aukštą primetimą ir nuolat leidžia rutulį beveik prie pat kašaneto, nėra prasmės jam kiekvieną setą suteikti idealią vietą tokiam metimui.
Kašanetą galima pastatyti taip, kad prieš jo mėgstamą nusileidimo vietą atsirastų akmenuotas arba nenuspėjamas plotas.
Dabar varžovui reikia rinktis: mesti savo mėgstamą metimą ir rizikuoti; keisti rutulio nusileidimo vietą; mesti žemiau; arba apskritai pasirinkti kitą metimo techniką.
Taktiškai jau kažką pasiekėme – privertėme varžovą žaisti ne taip, kaip jam patogiausia.
Geriausias rutulys nebūtinai yra arčiausiai kašaneto
Žaidėjai dažnai per daug susikoncentruoja į rutulio atstumą iki kašaneto ir galvoja, kad iki 10 cm – puikus rutulys, iki 40 cm – vidutinis, jei toliau – tai jau blogai primestas.
Ne visada. Rutulys, esantis 30–40 cm nuo kašaneto, kartais gali būti taktiškai vertingesnis už rutulį, esantį vos 10 cm nuo jo. Kodėl? Nes jis:
- gali uždaryti patogiausią primetimo trajektoriją;
- gali stovėti prieš sudėtingą aikštelės vietą;
- gali apsaugoti kitą mūsų rutulį;
- gali būti pavojingoje vietoje išmušimo atveju;
- gali apsunkinti varžovo priėjimą prie kašaneto.
Todėl vertinant rutulį verta klausti ne tik „Kiek centimetrų jis nuo kašaneto?“, bet ir: „Kokią problemą šis rutulys sukuria varžovui?“
Primetimas ar išmušimas?
Vieno universalaus atsakymo į šį klausimą nėra. Būtent todėl petankė yra taktinis žaidimas. Išmušimas gali visiškai pakeisti kėlinį, tačiau nepavykęs išmušimas gali suteikti varžovui didžiulį pranašumą. Primetimas dažnai atrodo saugesnis, tačiau blogas primetimas taip pat gali būti tiesiog prarastas rutulys.
Todėl sprendimas neturėtų būti paremtas vien tuo, kas atrodo agresyviau ar saugiau. Reikia vertinti tikimybę ir pasekmes.
Pavyzdžiui: jeigu išmušimo sėkmės tikimybė yra 70 %, o primetimu aplenkti varžovo rutulį sudėtingoje aikštelėje pavyktų tik 40 % atvejų, „saugesnis“ primetimas realiai gali būti rizikingesnis pasirinkimas.
Tačiau yra dar vienas svarbus klausimas – kas nutiks po nesėkmingo metimo?
Išmušimo atveju reikia apsvarstyti, kas būtų, jeigu:
- mušamas rutulys stovi arti kašaneto ir mušimo atveju gali jį „nuvesti” varžovams palankia kryptimi;
- mušamas rutulys stovi arti kašaneto, kas bus, jei kašanetas „išeis” kartu su kamuoliu? Kam geresnė ši situacija?
- rutulys yra ant jūsų rutulio krypties, kas bus jei išsimuš ir jūsų rutulys? Kiek taškų tuomet gaus varžovai?
Todėl prieš metimą verta mintyse sužaisti bent vieną ėjimą į priekį ir atsakyti į šiuos klausimus:
Kas bus, jeigu pataikysiu?
Kas bus, jeigu nepataikysiu?
Ką tada turės daryti varžovas?
Kiek rutulių liks abiem komandoms?
Geras sprendimas ir geras metimas – ne tas pats
Tai viena svarbiausių petankės taktikos pamokų. Įsivaizduokime situaciją – žaidėjas nusprendžia išmušti, pataiko carreau. Publika ploja, tačiau nuo smūgio kašanetas pajuda ir sustoja prie varžovų rutulių.
Metimas techniškai buvo puikus. Bet ar sprendimas buvo geras?
Ir priešingai – žaidėjas priima taktiškai teisingą sprendimą išmušti, tačiau nepataiko. Tai nereiškia, kad sprendimas buvo blogas.
Sprendimo kokybė negali būti vertinama vien pagal rezultatą.
Stipri komanda siekia nuolat pasirinkti veiksmą, kuris tuo momentu suteikia didžiausią tikimybę laimėti setą. Kartais tai išmušimas. Kartais primetimas.
